Žinot, kartais man būnant su žmonėm, būna toks jausmas, toks, kurį labai sunku nupasakot, ir kurį aš būna vadinu “kaip namie”. Tai su jumis man buvo visiškai taip.
Nuo pat pirmo susitikimo, kai pasimatėm kavos, ir plepėjom plepėjom, apie vestuves tiesą sakant gana mažai, bet apie visą pasaulį, keliones, viską – atrodė to laiko kurį turim neužteks. Ir taip ir žinojau, kad jūsų šventė man bus visiškai tokia, kur atidavęs visą save, su kaupu gausi atgal.
Ir taip. Liepos pabaiga. Lekiam kabriu per miestą, aš įsikabinus į atlošą ant galinės sėdynės beveik stoviu ir adrenalinas verda kaip čia neiškritus, bet kadrai tokie kad tik gaudyk. Ir senamiesčio balkonų buvo, ir žalių parkų, ir juokų ir šokių. Patys pamatysit, čia buvo gerai